DYKUMŲ ŽMONĖS

Dykuma jiems namai, kupranugariai – transporto priemonė, o datulės - duona. Kviečiame susipažinti su klajoklių tauta – beduinais.

Terminas „bedu“ – arabų kalba reiškia žmogų, gyvenantį dykumoje, „Badawinyins“ – bendrinis pavadinimas dykumos gyventojams, iš jų sukonstruotas žodis – beduinai.

Beduinai – arabiškai  kalbančių dykumų klajoklių tauta, kilusi iš Arabijos pusiasalio. Tautos populiacijos skaičius nėra žinomas, jie neturi pasų ir yra išsibarstę.

Šie klajokliai pastovios gyvenamos vietos neturi, jie apsistoja ten, kur yra patogu ir kur yra vandens. Savo surenkamus namus-palapines gamina iš kupranugarių vilnos.  Ties palapine ištiesiamas vandeniu suvilgytas tentas. Karštai saulei jį garinant sukuriamas natūralus kondicionierius, kurio vėsa, tiesa, sąlyginė, gaivina beduinus.

Beduinai pasižymi kolektyviniu požiūriu kone į viską: darbą, pinigus, šeimą, ir net – kerštą. Šiam požiūriui esant labai įsišaknijus, jų bendruomenės yra labai stiprios ir lojalios viena kitai.
Taip pat ši tauta turi griežtą garbės kodeksą, kuris diktuoja tinkamą elgesį visiems bendruomenės nariams. Taisyklių laužymas iššaukia dideles bėdas.

Kalbant apie beduinų tradicijas, būtina paminėti vestuves. Kuomet vyras nori vest kažkurią moterį, jis siunčia savo motiną į būsimos nuotakos namus. Motina nukeliauja pamatyti moters, bet nepasako jai, kokiu tikslu atvyko. Paprastai yra sakoma, kad  pasimetė ožka. Motina įvertina moters išvaizdą, manieras, tuomet grįžusi namo išsako sūnui savo nuomonę.

Jei sūnus neapsigalvoja ir vis dar nori šios nuotakos, tuomet tai yra pranešama tėvui. Tėvas ir sūnus būsimos nuotakos šeimai pasako, kad jie atvyksta į jų namus pakalbėti apie kai ką svarbaus. Atvykus tėvas paprašo moters tėvo jos rankos savo sūnui.
Jei prieš tai pažįsta būsimą jaunikį, tuomet mergina arba priima sprendimą iš karto, arba prašo laiko jam pažinti. Kai moteris sutinka tekėti, būsimas jaunikis turi atvežti specialios medžiagos, iš kurios bus gaminami jaunosios rūbai.

Vestuvės paprastai vyksta per pilnatį, trunka nuo 2 iki 5 dienų. Ceremonijos metu nuotaka yra nešama specialiame namelyje, pastatyme ant kupranugario nugaros.
Po vestuvių moterų veidai  uždengiami  hidžabais (musulmonių šydai), kad kiti vyrai nematytų jų grožio ir nepavydėtų.
Beduinų vaikai yra mokomi būti atsakingais ir nepriklausomais. Apskritai nuo mažų dienų vaikai dažnai yra paliekami  be priežiūros  tam, kad ugdytų savarankiškumą. Iš šešių metų vaiko yra tikimasi, kad jis jau galės padaryti kavos svečiui. Vaikas, kuris verkšlena arba yra godus, kenkia šeimos reputacijai. Tokie vaikai yra griežtai auklėjami. Mums įprasta vaikus guosti, glostyti, prisiglausti, kai jie susižeidžia arba yra nusiminę, tuo tarpu beduinai  taip elgiasi tik tuomet, kai vaikas yra geros nuotaikos.

Musulmonų religija beduinui leidžia turėti keturias žmonas. O iki tol, kol beduinai tapo musulmonais, kiekvienas vienu metu galėjo turėti tiek žmonų, kiek galėjo išmaitinti.

Šiais laikais mažai kas turi keturias žmonas – tai  labai brangu. Paprastai turi dvi. Pirmąją veda būdamas 20-ies, antrąją - 40 metų.
Nejau moterys nepavydi viena kitai? Juk skirdamas didesnį dėmesį vienai žmonai, beduinas skriaudžia kitą? Visai ne. Vyras privalo visoms žmonoms viską dalinti po lygiai: pinigus, daiktus, meilę. Prieš vesdamas dar vieną žmoną, beduinas privalo pastatyti jai atskirą namą ar bent jau priestatą prie jau turimo namo. Jei jaučia, kad naujajai žmonai skirs didesnį dėmesį, jis neturi teisės vesti. Jei taip atsitinka, nepatenkinta žmona gali kreiptis į beduinų teismą ir iš vyro prisiteisti didžiulį turtą.

Linkėjimai,
Educo Bene